Pamokančios istorijos

Ar dažnai susimąstome, kiek gerų ir kiek neteisingų sprendimų priimame tam tikruose gyvenimiškose situacijose? Neretai iš jų bandome pasipelnyti, gauti daugiau naudos, užmerkiame akis prieš gerumą ar leidžiame būti kvailinamiems. Žemiau pateiktos trumpos istorijos jums primins, kad eidami per gyvenimo kelią patirsite daug juodo ir balto, tačiau visada reikia išlikti savimi ir niekada nereikia norėti turėti visko iškart…

Pirma istorija:

Ėjo kartą keliu vaikinukas. Žiūri – euro centas guli. „Ką gi, – galvoja sau, – ir centas juk pinigai!“. Pakėlė ir įsidėjo į piniginę. Eina sau toliau. Mąsto: „O ką veikčiau jei rasčiau šimtą eurų? Nupirkčiau ką nors dovanų tėvui su motina!“. Tik pagalvojo, jaučia, kad kažkas kišenėje suspurdėjo, piniginė lyg tapo storesnė. Žiūri, o gi tikrai – šimtas eurų dešimtinėmis! „Čia tai bent, – nusistebėjo vaikinukas, – buvo euro centas, o dabar ten šimtas eurų! O ką veikčiau, jei rasčiau tūkstantį eurų? Nusipirkčiau karvę ir vaišinčiau tėvus pienu!“. Žiūri, o piniginėje jau ir tūkstantis eurų! „Stebuklai! – džiūgauja laimingasis. – O kas, jei dešimt tūkstančių surasčiau? Nusipirkčiau namą, vesčiau žmoną ir įsikurčiau kartu su tėvukais!“. Staigiai išpampo piniginė – ir tikrai: dešimt tūkstančių pūpso! Ir čia jis vėl susimąstė: „Gal neimt tėvo ir motinos į naują namą? O jei jie žmonai nepatiks? Tegu sename name gyvena. Ir su karve vieni vargai, geriau ožką pirksiu. Dovanų daug nepirksiu ir taip išlaidos didelės…“. Staiga jaučia – piniginė tapo lengvut lengvutėlė. Išsigando, atidaro – o ten, viso labo tik vienas euro centas, centelis…
Moralas: Didi energija gimsta tik didžiam tikslui. Saiko neturintys žmonės dažnai netenka visko.

Antra istorija:

Mokytoja išsitraukia iš kišenės 20 eurų ir klausia mokinių: „Kam reikia šios kupiūros?“ Visi mokiniai pakelia rankas. Tada mokytoja paima jį ir sulamdo, net šiek tiek įplėšia ir susuka į mažą kamuoliuką ir vėl paklausia mokinių ar jiems vistiek dar reikia šios kupiūros. Visi pakelia rankas dar kartą. Galiausiai mokytoja numetą sulamdytą kupiūrą ir ją pamindo kojomis sakydama: „Ar jūs vis dar norite jos?“ Mokiniai ir vėl atsako: „Taip“. Tada mokytoja taria: „Tikiuosi, kad šiandien čia jūs išmoksite vieną svarbią jums pamoką. Net kai aš suglamžiau kupiūrą, numečiau ją ant žemės ir sutrypiau, visi norėjote ją turėti, nes jos vertė nepasikeitė, tai vis dar buvo ta pati 20 eurų kupiūra… Daug kartų gyvenime jus įžeis, bus žmonių, kurie skaudins, trenks į žemę ir bandys paversti mažu kamuoliuku… Gal jausitės nieko verti, bet visada atsiminkite, kad jūsų vertė NIEKADA nepasikeis tiems, kurie jus myli. Net ir blogiausiais momentais jūsų vertė yra ta pati, nepriklausomai nuo to kokie sulamdyti bebūtumėt…“