Knyga „Du gyvenimai“: 5 temos, kurios liečia kiekvieno žmogaus gyvenimą

Kai pagalvoju apie šią knygą, tarsi jaučiu, kaip šiluma grįžta į širdį. Tai 1295 puslapių kūrinys, kuriame yra tiek daug visko, jog atrodo, kad neužteks žodžių jai apibūdinti. Tačiau drąsiai galiu teigti, jog „Du gyvenimai“ – tai Konkordijos Antarovos knyga, kai pastarajame žodyje turėtume rašyti didžiąją „K“. Kūrinyje gvildenama daugybė temų ir 5 jų yra svarbios bei aktualios kiekvienam žmogui.

Vertybės, kurias perima skaitytojas

Kiekvienas rašytojas savo kūryboje vienokiu ar kitokiu būdu kalba apie vertybes. Ne tik siužetas, bet ir rašymo stilius lemia, ar skaitytojas supras, ką apie jas [vertybes] nori pasakyti autorius. Pavyzdžiui, sudėtinga skaityti filosofų kūrinius arba koktu imti į rankas populiariuosius romanus, nes vienuose minties raiška per sunki, o kituose – viskas nuspėjama ir banalu. Tačiau K. Antarovos knyga išskirtinė abiem atvejais – atrodo, kad nujauti, per kokį siužetą tave ves rašytojas, tačiau baigęs knygą supranti, kad nė velnio nebuvai teisus. Na, o rašymo stilius – paprastas ir lengvai suprantamas kiekvienam, nors knygoje kalbama apie iš ties gilius, prasmingus ir filosofinius dalykus.

Savitvarda

Viena ryškiausiai per visą knygą plėtojamų temų – savitvarda. K. Antarova įvairiausiais būdais piešia šios vertybės paveikslą – siužeto vingiai ir kuriamų personažų poelgiai tarsi veda skaitytoją per savitvardos įvaldymo kelionę, kol galiausiai supranti, jog iš tiesų tai vienas svarbiausių dalykų ir tavo paties gyvenime.

Bebaimiškumas

Pagrindinis kūrinio veikėjas Liovuška viso kūrinio eigoje mokosi tapti drąsiu visomis gyvenimo prasmėmis. Knygoje gvildenama aiški linija, jog žmonės labai daug laiko ir emocijų iššvaisto baimėms, kurios juos daro silpnesniais. Lygiai taip pat teigiama, kad žmogus neturėtų bijoti ir pykti dėl nelaimių, nes viskas, kas nutinka – tai veiksmų ir atoveiksmių rezultatas. Kitaip tariant, kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi.

Kuo mažiau ašarų

Knygos „Du gyvenimai“ personažai turi įveikti gyvenimo mokytojų paskirtas užduotis ir išmokti nebeverkti bet kokioje situacijoje. Verkimas nei vienoje kūrinio vietoje nebuvo pateisintas, nes visais atvejais ši žmogaus emocija suprantama kaip savęs gailėjimas. Skaitytojui pateikiami tokie pavyzdžiai, kurie iš tiesų įtikina, kad absoliučiai visada žmogus verkia tik dėl savęs ir kad šio įpročio reiktų atsikratyti.

Mokinio ir mokytojo santykis

Viena svarbiausių knygoje dėstomų minčių – tai mokinio ir mokytojo santykio svarba. Pasak rašytojos, mokinys turi būti paklusnus ir visas užduotis įvykdyti neabejodamas, jog jo mokytojas yra teisus. Ištikimybė ir drąsa – tai mokinio matai, kurie lemia jo kelią. Nors šiuolaikinėje visuomenėje tokių mokinio ir mokytojo santykių pavyzdžių rastume mažai, tačiau į tai tikrai verta atkreipti dėmesį. Kodėl? Nes žmogus, nesvarbu kokio amžiaus, kartais tik įsivaizduoja, jog viską puikiai žino, tačiau iš tiesų kiekvienam reikia nuolat mokytis ir tobulėti. O tai geriausia daryti su profesionalaus mokytojo pagalba.

Nuolatinis tobulėjimas

Tai vertybė, kuri tiesia žmogaus gyvenimo kelią. Tačiau asmenybės tobulėjimas įmanomas tik tada, kai žmogus sugeba tvardytis visose situacijose, yra bebaimis ir savo mokytojo patarimų bei nurodymų klauso be abejonių. K. Antarova sukūrė tokius personažus, kurie patyrė daugybę įvairiausių išgyvenimų, tačiau akivaizdu, kad kiekvienas jų [veikėjų] šiame kelyje tobulėjo. Ar tam yra pabaiga? Tikrai ne, nes tobulėjimas – tai nesustojantis procesas.

Ar ši knyga kiekvienam?

Nors knygos anotacijoje rašoma, kad šis kūrinys atgaivins kiekvieno skaitančiojo sielą, šiais žodžiais tikėti šimtu procentų negali. Tai akivaizdžiai byloja ir į mano rankas patekusio knygos egzemplioriaus istorija – ją radau padėtą lauke ant šiukšliadėžės. Vadinasi, kažkas neturėjo kantrybės ir noro perskaityti visą kūrinį. Kodėl? Pirmiausia, koją čia gali pakišti aprašomas grožis, kuris tam tikrose knygos vietose tarsi veržiasi iš visų kampų ir gali pasidaryti nebeskanus. Tačiau, perskaičius visą kūrinį, tu puikiai supranti, kodėl tiek dėmesio skiriama grožiui ir kaip jis iš  tiesų atsiranda.

Antra – tai ezoterinės literatūros prieskonis, kuris skeptiškam skaitytojui gali būti absoliučiai nepriimtinas. Tačiau knygos siužetas, lengva ir paprasta kalba apie filosofinius ir prasmingus gyvenimo dalykus, man kaip skaitytojai, atpirko knygai skirtą laiką ir numalšino retkarčiais maištaujančias skeptiškas mintis.

Trečia – tai knygos dydis. Iš tiesų tai ne knyga, o plyta! Tokią knygą turėdamas rankose mažiausiai mėnesį  bandai pasiryžti skaityti ir jeigu pradedi, dar kurį laiką šis svoris rankose kankina… Bet, kai pajauti, ką ši knyga tau kaip skaitytojui gali suteikti, dingsta mintys apie kūrinio ilgumą ir tesinori vieno – su arbatos puodeliu rankoje skaityti K. Antarovos knygą „Du gyvenimai“.

Gero skaitymo tiems, kurie pasiryš šiai kelionei!

knyga du gyvenimai storis