Eirimė Pociūtė apie kaustančią baimę ir tvirtą meilę knygoje „Aušvico tatuiruotojas“

Daugelis mano, kad baigus mokyklą, mes jau žinome nemažai apie istoriją. Tą istoriją, kurią palietė karas, badas ir šaltis. Maniau ir aš taip. Seneliai ir tėvai visada kalba, kaip baisu buvo, kaip kiekvienas žmogus turėjo kovoti už savo gyvybę, kaip miestus siautė karininkai ir sprogdino viską, ką galėjo. Tačiau niekas kitas labiau nekovojo nei žmonės, įkalinti koncentracijos ir lagerio stovyklose. Kodėl taip teigiu? Nes ką tik užverčiau paskutinį lapą Heather Morris knygos ,,Aušvico tatuiruotojas“.

Ši knyga – paremta tikrais faktais. Nors tai ir meilės istorija, tačiau netrūksta kaustančio šalčio, kurį jauti beskaitydamas, ir įtampos, kuri sustabdo kvėpavimą iki kitos pastraipos. Sunku suprasti tautą, kuri žudė tam, kad pasaulis būtų tobulesnis. Skaudu skaityti apie istoriją, kurioje patys kaliniai statė sau mirties namus, kuriuose galėjo atsidurti bet kurią minutę ir patys turėjo ten deginti savo draugus. Kiekviena išgyventa diena buvo tarsi laimėjimas, vedantis į troškimą vieną dieną ištrūkti.

Be tragiško scenarijaus knygoje gyvuoja meilė. Meilė, kuri išgyvena visus, kuri gali būti stipresnė už badą ir mirtį, už skausmą ir neviltį. Knygoje meilė pavaizduota kaip tikėjimo variklis, kurį įdomu stebėti ir spėlioti, ar visą tą laiką jis pradirbs ir nesuges. Susipažinęs su  šią istorija, supranti, kad tikra meilė padeda išgyventi net pačius baisiausius gyvenimo vingius ir nesvarbu, kaip stipriai keliai išsiskiria, galiausiai jie vis tiek vėl bus greta.

Knyga skirta ne tik tikros meilės pasiilgusiems svajotojams, bet ir norintiems, kad jų pasaulį sukratytų tragiški įvykiai.  Tai kūrinys skaitytojui, kuris gal pavargo nuo meilių romanų su saugia aplinka ir nori padaryti pertrauką nuo saldžių pašnekesių. Prijaučiančiam lagerių pasakojimams, išgirstų iš senelių, bet nepajutusiam tikrojo baisumo.  Ši knyga visiems, kurie tiesiog  nori suvokti, kaip gerai mes dabar gyvename ir kaip gali būti skaudu kas rytą atsikelti ir nežinoti, ar išgyvensi.

Tegu raidės pasiekia Jūsų širdį!

Teksto autorė: Eirimė Pociūtė