Ar verta skaityti S. R. Covey knygą „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“?

Kiekvienas sėkmę suvokiame ir svajojame apie ją skirtingai. Vienam tai – aukštos pareigos, įkurtas verslas ir krūva pinigų, kitam – tikrosios meilės radimas ir šeima, trečiam – pirmo ir antro varianto balansas. Sėkmės vizijų, ko gero, yra tiek, kiek pasaulyje gyvena žmonių, tačiau mus visus vienija bendras jausmas – surasti savo sėkmę ir kuo dažniau justi vidinį džiugesį dėl mūsų gyvenime vykstančių dalykų. Būtent apie tai ir yra kalbama amerikiečių rašytojo ir verslininko Stephen R. Covey knygoje „7 sėkmės lydymų žmonių įpročiai“.

Apie asmeninius principus ir visuomenės teismą

Nors knyga kartą išleista 1989 metais, manau, kad joje taiklių ir patikimų minčių rastų kiekvienas, kuris domisi saviugda. Pasakodamas apie septynis įpročius, autorius skatina susimąstyti apie gyvenimą ir atsakyti sau į klausimą – skaitytojas gyvena pagal savo ar visuomenės sukurtus principus? Viena labiausiai patikusių minčių šiuose 367 puslapiuose – jog turime analizuoti save, mus supančią aplinką ir suprasti bei suvokti, kokie yra mūsų pačių asmeniniai principai, kuriais vadovaujantis, galime būti laimingi. Pavyzdžiui, ar tikrai privalome baigti studijas universitete arba įsigyti butą iki 30-ojo gimtadienio? Teko ne kartą girdėti aplinkinių nusivylimą šiais klausimais, kai visuomenė žmones teisia dėl priimamų „netinkamų“ sprendimų – perkamų brangių daiktų (juk tai nėra butas!) arba mestų studijų (nesugebėjo net bakalauro pasibaigti!). Bijodami viešo pasmerkimo, elgiamės pagal visuomenėje priimtas taisykles – perkame butus ir studijuojame nemylimą profesiją vietoje to, kad mėgautumėmės laisve gyventi ten, kur tais metais norisi išsinuomoti būstą ir skirtume laiką mokymuisi tokiam dalykui, kuris iš tiesų mums patinka. Rinkdamiesi daryti tai, ko iš mūsų tikisi visuomenė, tampame nevykusiais sukurto žmogaus idealo atspindžiais. Kodėl nevykusiais? Nes labai dažnai, gyvendami pagal mums numatytus ir primestus reikalavimus, jaučiamės nelaimingi. Taigi atidus žvilgsnis į save ir savo principus, ko gero, praverstų kiekvienam iš mūsų ir tai yra viena pirmųjų priežasčių, kodėl verta perskaityti amerikiečių rašytojo knygą „7 sėkmės lydymų žmonių įpročiai“.

Tokio klausimo neišgirsi eilinę dieną

Antroji – ši knyga tapo priežastimi, kuri privertė susimąstyti ne tik apie savo vertybes, bet ir apie tolimą ateitį. Knygoje užduodamas atviras klausimas – ką per tavo laidotuves apie tave pasakytų tavo mylimas žmogus, vaikai, tėvai, kolegos? Tai priverčia sustoti, susimąstyti, pažvelgti į save iš šono. Bandydama atsakyti sau į šį klausimą, mažiausiai penkias minutes girdėjau minčių sumaištį ir galiausiai pradėjau galvoti apie tai, ką norėčiau, kad apie mane kalbėtų. Nors svarstyti apie savo paties laidotuves ir kas, ką per jas kalbės nėra itin pozityvus užsiėmimas, šio proceso esmė – suvokti, jog norėdami pasiekti tai, ko norime, turime galvoti apie pabaigą. T. y. jeigu svajojame pagyventi Tailande pusmetį, pradėdami siekti šio tikslo, turime įsivaizduoti viską, kas yra susiję su gyvenimu šioje šalyje: kaip tai atrodys, ko gali prireikti, kam būtina pasiruošti, kaip ten jausiesi ir pan.

Kalbėdamas apie pabaigą – tikslo įgyvendinimą – autorius nemažai dėmesio skiria ir žmogaus vaidmenims. T. y., kokie mes esame kolegos, sutuoktiniai, tėvai ir vaikai? Kaip mes vertiname pasaulį, būdami su šiais žmonėmis? Esame tokiais, kokiais norime būti, ar elgiamės pagal mums visuomenės primestus principus? Pateikdamas įvairius pavyzdžius ir keldamas esminius klausimus, rašytojas atveda skaitytoją prie gilių apmąstymų apie asmeninę gyvenimo misiją. Kita plėtojama mintis – jog esame atsakingi už savo veiksmus. Vadinasi, įgyvendindami savo vaidmenis, galime patys nuspręsti, kaip norime elgtis, t. y., jeigu norime laimingų santykių, turime juos kurti vadovaudamiesi savo principais ir vertybėmis. Tad jeigu moters tikslas – būti švelnia žmona, ar šią jos vertybę atspindi pasipilantys keiksmažodžiai ir lėkščių daužymas dėl kampe pamestų vyro kojinių? Žinoma, rašydama šį pavyzdį, hiperbolizuoju situaciją, tačiau juk iš tiesų dažnai susiduriame su tokiomis situacijomis, kai tarsi turime ir kalbame apie vienas vertybes, tačiau savo veiksmais jų neparodome ir vėliau kaltiname vyrą, jog jis nelaiko šios moters švelnia žmona. Visa tai – reaktyvus elgesys, kai tampame bejėgiai ir neprisiimame atsakomybės už mūsų sakomus bei atliekamus žodžius. Todėl Stephen R. Covey skatina tapti proaktyviais – veikti savo įtakos rate taip, kad tiek jūs tiek šalia jūsų esantys žmonės pajustų, kokios yra tikrosios jūsų vertybės.

Naudingi patarimai vadovams

Šioje knygoje patarimų ras ne tik ieškantys informacijos apie asmeninę saviugdą, bet ir apie vadovavimą. Stephen R. Covey septynis įpročius skirsto į kelias kategorijas – asmenines ir viešąsias pergales. Būtent pastarosioms priskirti trys įpročiai – laimėkime abu, suprask ir būsi suprastas, sinerginis veikimas – kalba apie geriems, sėkmingiems vadovams reikalingas savybes. Ko gero labiausiai įstrigo pavyzdys apie tai, jog geras vadovas turėtų atlikti „prievaizdo“ rolę. T. y., pateikiant užduotį kitiems žmonėms, verta ne aiškinti, kaip tiksliai tai padaryti, bet kalbėti apie galutinį rezultatą, tam tikrais atvejais įspėti kolegą, ko reikėtų vengti ir galiausiai užduoti klausimą, kaip šis žmogus planuoja tai įgyvendinti. Dar svarbiau suvokti tai, jog tą patį rezultatą kiekvienas žmogus gali pasiekti skirtingu būdu, vadinasi, užduotį gavęs asmuo ją atliks nebūtinai tokiu pačiu principu, kaip tai padarytų vadovas.

Kita svarbi išvada, kurią padariau perskaičiusi šią knygą – norėdamas būti geru vadovu, pirmiausia turi gebėti valdyti save ir pajausti asmeninių pergalių skonį. Būtina išmokti būti proaktyviu, siekiant tikslų, galvoti apie pabaigą ir gebėti pradėti nuo svarbiausių dalykų. Mokėjimas valdyti savo laiką pagal prioritetus – tai vienas iš svarbiausių raktų į sėkmę. Juk dažniausiai užsikasame skirdami laiką „gaisrų“ gesinimui, neatidėliotinoms problemoms, pasiduodame aplinkos trukdžiams (įvairios messenger‘io žinutės, telefono skambučiai, einamieji reikalai) arba malonumams, pramogoms, smulkmenoms, kai iš tiesų daugiausiai dėmesio reiktų skirti parengiamiesiems darbams, santykių su žmonėmis kūrimui, planavimui ir naujų galimybių paieškai. Kalbant pavyzdžiais – ilgalaikėje perspektyvoje kur kas daugiau naudos gali atnešti sportas, nuoširdūs pokalbiai su kolegomis ir kokybiškas poilsis, negu nuolatinis krizių sprendimas ar youtube turinio žiūrėjimas.

Na, ir paskutinis mano atradimas šioje knygoje – tai žąsies ir kiaušinio metafora. Norint būti geru vadovu, svarbiausia ne tik gauti rezultatą – žąsies kiaušinį, bet ir pasirūpinti pačia žąsimi. T. y. skirti laiko rūpinimuisi pačia žąsimi, tuo, kaip ji jaučiasi . Beje, ši metafora pritaikoma ne tik vadovams, bet ir asmeniniam gyvenimui.

Manau, jog šios knygos skaitymas metų pradžioje – puikus pasirinkimas kiekvienam. Kol lauke ūžia pūgos ir taip anksti temsta, susivyniojus į pledą smagu skaityti tokią literatūrą, kuri iš tiesų suteikia pridėtinės vertės mūsų gyvenimui. Būtent tokia ir yra ši knyga – verčianti susimąstyti, iš naujo pažiūrėti į save ir pasaulį ir priimti tokius sprendimus, kurie iš tiesų atspindi mūsų vertybes.