Tėvas atsiprašo: jautrus ir prasmingas tėvo pokalbis su sūnumi

Paklausyk, sūnau: sakau tau visa tai, kai tu miegi, pasidėjęs savo mažą letenėlę po skruostu, o šviesios garbanėlės prilipusios prie drėgnos kaktytės. Aš prasmukau į tavo kambarį vienas. Prieš valandėlę aš bibliotekoje skaičiau laikraščius, ir mane užplūdo atgailos banga. Aš atėjau pas tave vedinas kaltės jausmo.

Štai ką aš galvoju, sūnau: aš pykau ant tavęs. Kai rengeisi eiti į mokyklą, išbariau tave, kai veidą tiktai persibraukei rankšluosčiu, kad nenusivalei batų. Piktai užrikau, kai kažką numetei ant grindų.

Per pusryčius irgi prasikaltau. Išliejai gėrimą, per greitai kimšai maistą, laikei alkūnes ant stalo, per storai tepei sviestą ant duonos. Kai nuėjai žaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu atsisukai, pamojavai man ir šūktelėjai “Viso gero, tėte”,o aš susiraukiau ir atsakiau “Nesikūprink”.

Vakare vėl viskas prasidėjo iš naujo. Perėjęs kelią, pamačiau, kad žaidi rutuliukais, klūpėdamas ant kelių. Kojinės buvo prakiurusios. Aš pažeminau tave draugų akivaizdoje parvarydamas namo. Kojinės brangiai kainuoja, ir jei pats jas pirktum, būtum rūpestingesnis. Ir tai pasakė tėvas.

Ar prisimeni, kaip aš vėliau skaičiau bibliotekoje, o tu įėjai nedrąsiai ir pažiūrėjai su nuoskauda? Kai žvilgtelėjau pro laikraščio viršų nepatenkintas, kad man trukdo, tu stabtelėjai prie durų. Aš sumurmėjau: “Ko nori?”

Nieko nesakęs, tu stryktelėjai prie manęs, apkabinai kaklą ir pabučiavai. Tavo mažos rankutės apkabino mane su tokia meile, žydinčia tavo širdelėje, kuri nevysta net neprižiūrima. Paskui pasišokinėdamas užlipai laiptais aukštyn.

O šiek tiek vėliau laikraštis išslydo man iš rankų, mane apėmė didžiausia kamuojanti baimė. Ką įprotis padarė su manimi? Įprotis kaltinti ir priekaištauti vien todėl, kas tu berniukas. Ne todėl, kad aš tavęs nemyliu, o todėl, kad per daug noriu iš vaiko. Aš juk viską matuoju savo amžiaus saiku.

Tavo charakteryje tiek daug gero, puikaus ir teisingo. Tavo maža širdelė tokia plati kaip saulėlydis virš plačių kalvų. Tai matyti ir iš tavo veržlumo, su kuriuo tu pribėgai prie manęs ir pabučiavai prieš eidamas miegoti. Visa kita šiandien nesvarbu, sūnau. Aš atėjau prie tavo lovelės ir atsiklaupiau. Man gėda.

Tai menka atgaila. Žinau, kad nesuprastum viso to, jei pasakyčiau, kai nemiegosi. Bet rytoj aš būsiu tikras tėtė. Draugausiu su tavimi, kentėsiu, kai tu kentėsi, juoksiuosi, kai tu juoksiesi. Aš prikąsiu liežuvį, jei kils noras pasakyti nepakančius žodžius. Aš kartosiu kaip ritualą : “Jis viso labo tik berniukas, mažas berniukas”.

Deja, laikau tave bemaž suaugusiu. Bet dabar, matydamas pavargusį, susirietusį į kamuoliuką savo lovelėje, suprantu, kad tu dar kūdikis. Dar vakar motina nešiojo tave ant rankų, o tavo galvelė ilsėjosi ant jos peties. Aš per daug, per daug iš tavęs norėjau.

Autorius: V.Livingstonas Lorndas.

Rekomenduojame