Mūsų laimės dienos daro mus išmintingus.

Laimė buvo visur ten, kur žmogus išgyveno stiprius jausmus, nesigynė jų ir neprievartavo, o juos puoselėjo ir jais naudojosi.

Iš prigimties malonu yra tai, ko žmonės siekia ne skriaudos keliu; tai, ko siekdami jie nepraranda kito, didesnio malonumo; tai, kas neteikia vargo, tai, ko ieško ne tik pojūčiai, bet ir sveikas protas.

Žmonės gali būti laimingi tik tada, kai nemano, kad gyvenimo tikslas - laimė.

Kvailys žvalgosi laimės tolybėse, išminčius ją augina kojomis.

Fortūna mėgsta žmones nelabai protingus, bet užtat drąsius, įpratusius kartoti: kas bus, tas bus! Išmintis, atvirkščiai, padaro baugius.

Laimės paslaptis - susitaikyti su mintimi, kad pasaulis siaubingas.

Mūsų patirtis – tai visos mūsų gyvenimo istorijos, įskaitant ir (ne)išmoktas pamokas.

Dievas yra ekstravagantiškas, bet ne piktavalis.

Kiekvienas kvailys gali kritikuoti, smerkti ir reikšti nepasitenkinimą - dauguma kvailių taip ir daro. O norint suprasti ir pateisinti, reikia charakterio ir savikontrolės.

Kai audros sujaukia įprastą dienos režimą, kažkodėl apsidžiaugi. Sniegas ar ledinis lietus staiga išlaisvina tave iš lūkesčių, darbo įtampos bei suplanuotų susitikimų ir terminų tironijos.

Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti.

Darbas - laimės tėvas.

Tas, kuris nemyli laisvės ir tiesos, gali būti galingu žmogumi, bet niekada nebus didžiu žmogumi.

Kai kyla karas žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka.

Gyvenimas ne toks jau trumpas, kad žmonėms neužtektų laiko būti mandagiems.

Jei kas nors turi sąžinę, tai yra paprastai kaltas.

Tikėjimas, nors ir labai gilus, niekad nesti pilnutinis. Jį reikia be paliovos kurstyti ar bent jau stengtis negriauti.