Žmogus dievu laiko vien tai, kas jam turi esminę vertę, kas jam atrodo tobula, nuostabu, kas suteikia jam tikrą pasitenkinimą. Jeigu tu suvoki jausmą kaip nuostabų dalyką, tai tuo jis ir yra tau dieviška savybė. Todėl jaučiantis, jausmingas žmogus tiki vien jaučiančiu, jausmingu dievu, t.y. jis tiki vien tik savosios būties ir esmės tikrumu, nes jis negali tikėti niekuo kitu, kaip vien tuo, kuo jis savo esme pats yra. [...] Dievas yra žmogui pakiliausių jausmų ir minčių metraštis, geneologinė knyga, į kurią jis įrašo vardus tik tų, kurie jam yra brangiausi ir švenčiausi.“