Vaisingiausias ir natūraliausias proto lavinimo būdas, mano nuomone, yra pokalbis.

Tad žmogaus protui reikia suteikti ne sparnus, bet veikiau šviną ir sunkį, kad jie suturėtų kiekvieną jo šuolį ir skrydį.

Žmonės, kurie viską pasveria ir įvertina savo protu, nepasikliaudami autoritetais ir niekuo aklai netikėdami, neretai laikosi nuomonės, kuri labai skiriasi nuo visuotinai priimtų pažiūrų.

Mūsų žmogiškasis protas tėra lengvabūdiškumo bei atsitiktinumų, taip pat vaikiškų, pirmiausia susidarytų vaizdinių kratinys ir sankaupa.

Reikia mąstyti plačiai: tas, kurio protas dirba tik viena kryptimi, greitai įgrįsta.

Kaip gali atsirasti žmogus, kuris džiaugtųsi menko perliuko ar akmenuko abejotiniu žvilgesiu, galėdamas stebėti kokią nors žvaigždę arba pačią saulę;

Kas naudojasi protu, niekados neims jo garbinti - jis per daug gerai tą protą pažįsta; tie, kurie jį garbina, juo nesinaudoja, sprendžiant jau vien iš to, ką jie apie jį šneka.

Individo gyvenimas turi prasmę iki tol kol jis padeda paversti kiekvieno kito gyvo sutvėrimo gyvenimą didingesniu ir gražesniu. Gyvenimas yra šventas, tai yra aukščiausia vertybė, prieš kurią visos kitos vertybės atrodo antraeilėmis.

Mirtis ne tokia žiauri kaip mes.

Išmintingu vadinasi tas, kuris nelaukdamas vykstančių dalykų baigties, iš anksto mato vienų ar kitų įvykių pasekmes, todėl gali nuspėti ir užkirsti kelią nepageidaujamoms pasekmėms.

Tik menki žmonės mums nekelia jokios nuostabos.

Malda yra geriausiai mus sujungiantis ryšys. Tik per maldą tikintieji susitinka kitame lygmenyje, kuriame nelygybė, nesusipratimai, kartėlis ir priešiškumas įveikiami, įveikiami Dievo, Viešpaties ir mūsų visų Tėvo, akivaizdoje.

Kai vargšas miršta iš bado, tai atsitinka ne todėl, kad Dievas juo ar ja nepasirūpino. Taip atsitiko dėl to, kad nei tu, nei aš nepanorome duoti tam žmogui, ko jam ar jai reikėjo.

Papratimas – antras prigimimas. Daugumai žmonių jis pasirodo besąs vienintelė jų prigimtis.

Aš negaliu pasirinkti savo jausmų. Bet galiu pasirinkti, ką su jais daryti praktiškai.

Kalėdos reiškia meilės dvasią, laiką, kai Dievo meilė ir mūsų artimųjų meilė turi laimėti prieš visą neapykantą ir kartėlį, laiką, kai mūsų mintys ir darbai bei mūsų gyvenimo dvasia apreiškia Dievo buvimą.