Aš nesu dievas, aš tik premjeras.

Diktatoriai išlaisvina save, bet pavergia kitus.

Į plaukus rišdavomės tik rudas gumeles. Purvo spalvos, kiaulės mėšlo spalvos, mūsų proto spalvos. Nes mes tikėjome, kad tikrai komunistei neturi rūpėti išvaizda.

Tam, kuris stovi aukštai ir yra visų matomas, nepritinka ūmūs judesiai.

Visada geriausia politika pasakytų tiesą, jeigu jūs nesate geras melagis.

Mano tėvas pasakė: „Politika užduoda klausimą: ar tai tikslinga? Tuštybė klausia: ar tai populiaru? Bet sąžinė klausia: ar tai teisinga?“

Didis ministras yra tas, kuris tarnauja valdovui, kai gali, o pasitraukia iš tarnybos, kai nemoka susidoroti su pareigomis.

Aš linkęs labiau pasikliauti moters instiktu negu vyro protu.

Jeigu Dievai galvojo apie mane ir nusprendė, kas turi man atsitikti, tai jie gerai nusprendė, nes sunku įsivaizduoti Dievą, kuris nesugebėtų gerai nuspręsti. Kodėl gi jie turėjo norėti man blogo?

Kai mes laimingi, tai visada ir geri, bet kai mes geri, ne visada laimingi.

„Pamatiniu pasitikėjimu“ pasižymi ir sveika visuomenė, kurios nariai atsiduoda vieni kitų valiai. Jam sunykus galima sakyti, kad visuomenė „suserga“, nustoja efektyviai funkcionuoti.

Meilė - ne svarstyklės, o sūpuoklės: jai rūpi ne svoris, o apsvaigimas.

Kodėl mes taikos metu pribaigiame nesveiką šunį ir nepasigailime dejuojančio žmogaus? O per niekam nereikalingus karus žudome milijonus.

Kartais mes linkę priskirti tuos, kurie yra pusantrąkart protingi, puspročiams, todėl, kad suvokiame tik trečdalį jų proto.

Tik viltis palaiko, apsaugo, leidžia gyventi. Viltis žmonijos tvirtovė, tvirtovių tvirtovė, vienintelė nesugriaunama, jokiais ginklais nepaimama. Kas pasitraukia iš tos tvirtovės, tam nieko kito nelieka, kaip tik drebėti, drebėti. Ir mirti lėta mirtimi.

Pagrindinė ateities lyderių misija – (iš)mokyti žmones mokytis.

Žmonės yra sukurti vieni kitiems.

Kompromisas – geras skėtis, bet blogas stogas.

Aš visada norėjau būti kuom nors, bet dabar aš suprantu, kad norėčiau būti kažkuo konkretesniu.