Niekas taip nesujaukia mūsų minčių, kaip pyktis.

O, kad vaidai tarp dievų ir žmonių mirtingų prapultų, pyktis, kuris ir didžiausią išminčių priverčia suklupti! Būdamas daug saldesnis už medų, kurs laša iš korio, veikiai žmogaus širdyje išauga kaip debesys dūmų.

Ginčas panašus į šaudymą, kai strėlės turi taikinį pataikyti.

Geriausias būdas keršyti priešui – nebūti panašiu į jį.

Blogis, kaip ir nuodai, turi savo paskirtį: yra ligų, nuo kurių niekuo kitu nepagydysi.

Neapykanta, susieta su panieka, gali nublokšti kiekvieną jungą.

Negalima paspausti rankos sugniaužus kumštį.

Būti turtingiausiu žmogumi kapinėse man visiškai nerūpi. Vakare einant miegoti pasakyti sau, kad padariau kažką nuostabaus – štai, kas man svarbu.

Ir nėra ko turėt vilties, kad kas nors keisis.<...> Nes kai neturi vilties, gali nusispjaut į daugybę dalykų, kurių ilgies kaip paskutinis durnius.

Vidutinybei nėra didesnės paguodos negu tai, kad ir genijus neišvengs mirties.

Nuomonę apie save susidarome pagal tai, ką sugebame atlikti, o kiti žmonės - pagal tai, ką jau atlikome.

Skirtumas tarp profesijos ir karjeros - tai skirtumas tarp keturiasdešimties ir šešiasdešimties valandų darbo per savaitę.

Parodykite man kitą malonumą negu pietūs, kurie būna kiekvieną dieną ir trunka valandą.

Mene, ir ypač literatūroje, ko nors verti tik tie, kurie leidžias į nežinomybę.

Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas.

Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių.

Dorovinis nevalyvumas – paniekos sau pačiam ženklas.

Žmogus didis savo kraštutinumais. Menu, meile, kvailyste, neapykanta, egoizmu ir net pasiaukojimu. Tačiau pasauliui labiausiai trūksta kažkokio vidutinio gėrio.

Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė: - Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą. Kaip jį išsaugoti?