Apie Kalėdas visada galvojau kaip apie gerą laiką: mielą, atleidžiantį, gailestingą, malonų laiką – vienintelį tokį, kurį žinočiau per visus ilgus kalendorinius metus, kai vyrai ir moterys atrodo tarsi susitarę laisva valia atveria savo uždarytas širdis, ima galvoti apie žemiau nei jie stovinčius žmones, tarsi jie visi būtų bendrakeleiviai kapo link, o ne kitos rūšies būtybės, keliaujančios kitomis kryptimis. Todėl, nors ši šventė niekada nepapildė nei auksu, nei sidabru mano kišenės, manau, kad ji padarė mane gerą ir toliau darys mane gerą; ir aš sakau, telaimina ją Dievas!