Mintys: Stendalis

Vienatvėje žmogus gali išsiugdyti ką nori, tik ne charakterį.

Taip, pusė gyvenimo, ir dar gražiausio, lieka paslėpta nuo žmogaus, kuris aistringai nemylėjo.

Meilė – žavi gėlė, bet reikia drąsos, kad prieitum ir nusiskintum ją nuo bedugnės krašto.

Drova yra gražiausios žmogaus aistros – meilės – motina.

Moteriai būti visiškai nuoširdžiai – tas pats, kas pasirodyti viešoje vietoje be rūbų.

Truputis aistros protą aštrina, daug – slopina.

Mąstantį žmogų, jei jis kalba energingai ir nevengia naujovių, galite vadinti ciniku.

Proto lankstumas gali pakeisti grožį.

Jaunystė – narsos metas.

Grožis tėra laimės pažadas.

Gyvenimo laivą blaško visi vėjai ir audros, jei jis neturi darbo balasto.

Filosofiniu požiūriu Mocartas atrodo dar nuostabesnis reiškinys, negu jis pasirodė mums kaip puikių muzikinių kūrinių autorius.

Žmogus gyvena žemėje ne tam, kad taptų turtingas, o tam, kad taptų laimingas.

Vienam žmogui nelemta puikuotis visais talentais.

Kruvinos kvailystės nepataisomos.

Žmogus, kuris pavydi visam pasauliui, visada bus vargšas.

Neniekinkite nieko, kas gali jus padaryti didžius.

Mokėti kalbėtis – talentas.

Sveikstu, bet gailiuosi ligos.

Kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas naudingas, vadinasi, vertas pagarbos.

Žmogus nėra laisvas nedaryti to, kas iš visų įmanomų veiksmų jam teikia daugiausia malonumų.

Žmogaus charakteriu aš vadinu jo dorovinių įpročių visumą.

Dykinėjimas – nuobodulio motina.

Romanas – tai veidrodis, su kuriuo eini didžiu keliu. Jis atspindi tai padangės žydrynę, tai purvinas balas ir provėžas.

Rašytojui reikia tokios pat narsos kaip kareiviui: pirmasis turi taip pat mažai galvoti apie kritikus kaip antrasis apie ligoninę.

Didis menas skiepyti žmonėms puikias idėjas, kurios moko juos aukoti viską viską žmonių laimei.

Mirti už draugą kokiomis nors ypatingomis aplinkybės ne taip didinga kaip kasdien slapčia jam aukotis.

Kuo labiau išvystytas protas, tuo aiškiau jis suvokia, kad teisingumas - vienintelis kelias į laimę.

Prieš pamildamas buvau menkas ir kaip tik todėl, kad kartais jausdavau pagundą įsivaizduoti esąs didis.